Plungės Kultūros centras tęsia renginių ciklą, skirtą miesto savivaldos 220-metinėms. Paskutinį sausio mėnesio sekmadienį miesto gyventojai buvo kviečiami prisiminti tuos savojo miesto kūrėjus, kurių dėka Plungės vardas seniai skamba Lietuvoje ir Europoje. Jie tarsi keturių skirtingų žanrų korifėjai, paruošę miesto žemę šiandieniam kultūriniam derliui bei parodę pavyzdį daugybei kitų nepamirštamų kūrėjų, puošusių ir tebepuošiančių Plungės kultūrinę padangę. Visi jie – skirtingų meno žanrų atstovai, tačiau jų paliktas kultūrinis testamentas dar ilgai džiugins ne tik juos pažinojusius, bet ir ateities kartas.
Vakaro metu žiūrovams dar kartą buvo pristatytas dailininkas Juozas Bagdonas, kraštotyrininkė Eleonora Ravickienė, choreografė Emilija Danutė Radvilavičienė, režisierė Felicija Slušnienė.
Juozas Bagdonas gimė 1911 metais Vydeikių kaime. Mokėsi Plungėje, Telšiuose, vėliau įstojo į Kauno meno mokyklą. Pirmąją savo parodą dailininkas -tapytojas surengė būdamas 20 metų. Juozas Bagdonas dalyvavo dailininkų sąjungos parodose, vėliau buvo jos sekretorius ir reikalų vedėjas. Prasidėjus karui Juozas Bagdonas emigravo į Vakarų Europą, vėliau į Kolumbiją bei JAV. Grįžęs į Lietuvą, ėmėsi iniciatyvos, kad būtų įkurtas Žemaičių dailės muziejus, buvo pagrindinis jo mecenatas bei globėjas. Juozas Bagdonas nesukaupė didelių asmeninių turtų, bet jo sukurtas menas yra vertingas visai Lietuvos dailei. „Man Lietuva visada buvo graži kaip svajonė, - sakė dailininkas. –Todėl noriu būti jai reikalingas. Manau, jog kaip bitelės medų, taip ir dailininkas savo kūrybą turi nešti į namus, į tą didįjį tautos avilį –į Lietuvą. Tik parvežta ji byloja apie kūrėją, atidavusį save visą tautos labui. Praėjusių metų lapkričio mėnesį Lietuvoje buvo minimas dailininko J.Bagdono 100-osios metinės. Ta proga išleista Leono Peleckio Kaktavičiaus biografinė monografija „Juozo Bagdono spalvų ir erdvių vizijos“, Plungės Kultūros centre surengta dailininko paroda „100 J.Bagdono darbų autoriaus 100-mečiui“. Dailininkas daug paveikslų yra padovanojęs beveik visiems Lietuvos dailės muziejams, todėl jo 100-osios gimimo metinės tikrai paminėtos gana plačiai. Vakaro metu dailininką prisiminė jo bičiulė, Plungės Vyskupo M.Valančiaus pradinės mokyklos direktorė Vida Turskytė. Viešnia pasakojo jog turėjo retą galimybę lankyti dailininką Niujorke, daug ir artimai bendrauti su juo jam grįžus į gimtinę ir apsigyvenus Plungėje. „Nors dailininkas gyveno pasaulio kultūros centre Niujorke, bet jam didžiausias kultūros centras ir pati brangiausia vieta buvo gimtoji Plungė“ ,- sakė V. Turskytė. Tik atsiradus progai jis grįžo namo, o amžinojo poilsio atgulė Kauno kapinėse. Vakaro metu Kultūros centro šiuolaikinių šokių studija „Visus Ero“, vadovaujama Monikos Gedgaudaitės atliko šokių kompoziciją su dailininko paveikslais.
Režisierė Felicija Slušnienė - ilgus metus režisavo Plungės kultūros namų spektaklius, įkūrė ir dirbo su „Žemaičių teatru“, kuris vaidino tik žemaitiškai. Felicija Slušnienė vaidino pirmojoje Plungėje pastatytoje operetėje „Viengungiai“, vesdavo žemaitiškus, Plungę reprezentuojančius renginius. Buvo pirmoji profesionali Boriso Dauguviečio teatro aktorė Plungėje, ilgus metus – Plungės liaudies teatro aktorė. Daugelis ją prisimena kaip autentiškos žemaičių kalbos mylėtoją, puoselėtoją ir skleidėją. Režisierę drąsiai galime vadinti teatro primadona, su kuria prasidėjo pagrindinė Plungės mėgėjų teatro istorija. Vakaro metu buvę Felicijos Slušnienės Žemaičių teatro aktoriai – Danutė Astrauskienė, Pranas Gedvilas, Dalia Ramonaitė, Antanas Bružas - atkūrė trumpą ištrauką iš Kazio Sajos pjesės „Moteris einanti per lietų“.
Choreografė Danutė Emilija Radvilavičienė - Plungės kultūros namų nusipelniusio tautinių šokių ir dainų liaudies ansamblio „Suvartukas“ ilgametė vadovė, Pasaulio lietuvių dainų švenčių baletmeisterė, sukūrusi virš 20 sceninių tautinių šokių. Ji buvo apdovanota Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu, o jos vadovaujamas ansamblis garsino Plungę ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Šiemet jai būtų sukakę 80 metų. Danutė Radvilavičienė – moteris - dainai ir šokiui pašventusi gyvenimą, subūrė šokį mėgstančius bei šokančius plungiškius į didelę draugišką šeimą. Ji pirmoji gūdžiais sovietiniais laikais atvėrė plungiškiams vartus į pasaulį, skleisti lietuvišką dainą ir šokį. „Suvartuko“ šokėjai buvo pirmieji šokę Kuboje, Australijoje, Portugalijoje bei kitur. Visi ypač vertino jos fantastišką atkaklumą, darbštumą, kūrybiškumą. Net ligos prispausta ji neprarado gyvenimo meilės ir kūrybos polėkio. Jos sukurtus šokius šoka ir dar ilgai šoks galybė tautinių šokių kolektyvų. Sekmadienio vakare D.Radvilavičienės sukurtus šokius šoko dabartinis Kultūros centro liaudiškų šokių ansamblis „Suvartukas“ vadovaujamas Ilonos Baltikauskaitės pritariant vokaliniam ansambliui vadovaujamam Valentinos Balčiauskienės, bei liaudiškos muzikos kapelai vadovaujamai Vidmanto Žilinsko.
Eleonora Ravickienė - viena iškiliausių Lietuvos kraštotyrininkių, nusipelniusi mokytoja, visuomenininkė, Žemaičių akademijos, Simono Daukanto bibliofilų klubo garbės narė, Plungės miesto garbės pilietė. Už nuopelnus kultūrai ji apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I-ojo laipsnio medaliu.
Ypatingą vietą Mokytojos gyvenime užėmė kraštotyros veikla. Dirbdama kunigaikščių Oginskių rūmuose, pradėjo rinkti šio dvaro istoriją, įkūrė kraštotyros muziejų. Jos dėka ne tik Plungei, bet ir Rietavui, Plateliams, Gegrėnams, Šateikiams ir daugeliui kitų vietovių buvo atvertas didžiulis ir neįkainojamas istorijos klodas. Mokytoja išleido dvi knygas - „Atsisveikinimas su Tėvyne“ ir „Šimtmečių takais“, parašė daugybę straipsnių, visą savo turtingą darbų ir asmeninį archyvą ji padovanojo Žemaičių dailės muziejui, Plungės miesto bendruomenei.
Vakaro metu, prisimenant E.Ravickienę renginių vedėjų klubas „Menadė“, vadovaujamas Simonos Gudavičiūtės atliko teatralizuotą imporovizaciją apie Plungės vardo suteikimą miestui iš knygos “Šimtmečių takais“
Eleonora Ravickienė dažnai kartodavo, kad meilė Tėvynei, kurią jai įskiepijo mokytojai, buvo pagrindinis stimulas, įprasminęs visą jos gyvenimą ir veiklą. Tik jos dėka Plungė šiandien gali didžiuotis Oginskio Polonezais, kuriuos kraštotyrininkė atrado ir padovanojo miestui. Laikui bėgant šiuos kūrinius pradėjo groti ir kiti šalies orkestrai, kūriniai įtraukti į dainų švenčių repertuarą. Šiandien M.K.Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“ tapo savotišku Plungės miesto himnu. Jį visiems susirinkusiems ir atliko Kultūros centro pučiamųjų instrumentų orkestras vadovaujamas Romo Jasevičiaus.
Šis Kultūros centro direktoriaus pavaduotojos Simonos Gudavičiūtės režisuotas vakaras buvo ne tik puiki galimybė dar kartą prisiminti savo iškiliausius kūrėjus, bet ir pasikartoti miesto istorijos pamoką.
